kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Girnius


Juozas Girnius (1915–1994) – filosofas, redaktorius, kultūrininkas. Gimęs ir augęs Lietuvoje, didesnę dalį savo gyvenimo praleido užsienyje, daugiausia JAV, kur pasišventė filosofijai, lietuvių kultūrai ir tėvynei. Kaip pažymėta ant antkapio, jis buvo žmogus, kuris, „negalėjęs gyventi Lietuvoje, gyveno Lietuvai“. Kartu su daugiau negu 60 000 kitų lietuvių Girnius buvo priverstas palikti savo tėvynę 1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą. Pasitraukimas iš tėvynės nebuvo nusigręžimas nuo jos, daugelį net skatino dar giliau įsipareigoti.
Išskyrus pasitraukimą iš Lietuvos, Juozo Girniaus biografija yra sausa, be dramatiškų pokyčių ir įvykių. Jis gimė Sudeikiuose, 1936 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos-teologijos fakultetą, 1936–1938 m. su valstybės stipendija studijavo Freiburgo (lankė egzistencializmo pradininko Martino Haidegerio (Martin Heidegger) seminarą), Leuveno ir Sorbonos universitetuose, tačiau turėjo nutraukti studijas ir grįžti į Lietuvą atlikti karinės prievolės. 1941–1943 m. dėstė VDU, pokario metais gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, 1949 m. persikėlė į JAV, gyveno daugiausia Bostone. 1951 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie Karlo Jasperso egzistencinę metafiziką Monrealio universitete. Užuot dėstęs JAV universitete, Juozas Girnius įsitraukė į lietuvišką darbą. 1952–1969 m. buvo vienas iš trijų pagrindinių 36 tomų
Lietuvių enciklopedijos redaktorių, 1966–1980 m. mėnesinio kultūros žurnalo Aidai vyriausiasis redaktorius, Literatūros lankų redkolegijos narys. Aktyviai dalyvavo išeivijos bendruomenės, ypač katalikiškosios, gyvenime, buvo Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, skaitė pagrindinį pranešimą Kultūros kongresuose ir Mokslo bei kūrybos simpoziumuose, taip pat buvo Ateitininkų federacijos tarybos narys ir vadas, savo knygoje Idealas ir laikas (1966) nagrinėjo ateitininkų principus ir užduotis pakitusių aplinkybių šviesoje, pabrėždamas, kad „kiekviena nauja karta turi iš naujo pradėti jai duotojo laiko atnaujinimą“.
Girniaus gyvenimas nebuvo dramatiškas, bet nebuvo ir lengvas. Patirtas skurdas nenuslopino nei noro siekti mokslo šviesos, nei meilės tėvynei. Baigęs pradžios mokyklą, pats mokęsis namie, jis išlaikė egzaminus į trečią klasę, bet tėvai neturėjo pinigų, kad sūnus galėtų mokytis Utenoje. Nenuleidęs rankų, kitais metais išlaikė egzaminus jau į penktą klasę ir įstojo į Utenos gimnaziją. Jo motina prieš mirtį parašytuose prisiminimuose pasakojo, kaip vieną kartą ji pėsčiomis nuėjo į Uteną parduoti vištų ir nunešė sūnui maisto: „Radau visus mokinius sau skaniai pietaujant, o mano sūnus beturįs tik sausos duonos. Šeimininkė ėmė ant manęs bartis, kad vaikui nepristatau maisto. Pribėgo sūnus prie manęs: „Nieko, mama, gerai, šiaip taip verčiuos.“ Skausmas užėmė kvapą, nieko nebegalėjau ištarti. Net ir dabar šias eiles rašant tartum kas širdį duria ir akys suašaroja“. Kaip ir kiti gabesni moksleiviai, Girnius užsidirbdavo mokydamas kitus.
Laimėjęs stipendiją, kuria sumokėjo už butą ir pietus, Girnius išvyko studijuoti į universitetą, bet po mėnesio, iširus batams, negalėjo lankyti paskaitų, taigi paprašė tėvų pagalbos. Tėvai, kurie buvo pardavę karvę, kad prieš išleisdami į universitetą nupirktų jam drabužių, visai nebeturėjo pinigų. Laimė, apie jų bėdas sužinojęs klebonas padovanojo reikiamą sumą. Prisiminimuose Girniaus motina rašė: „Daugiau šis sūnus iš mūsų nebeprašė. Vertėsi vienas, [motinos] brolis Leonas papasakodavo, kad jam būdavę ir gan skurdžių dienų“. Dirbdamas lietuvišką darbą išeivijoje, Girnius gaudavo minimalų atlyginimą, bet dėl to nesielvartavo, nes buvo įsitikinęs, kad filosofas turi būti abejingas materialinei gerovei.
Girnius nebuvo vienintelis vargingų ūkininkų sūnus, veržęsis į mokslus ir įveikęs visas kliūtis. Kaip ir daugelis, jis nejautė nuoskaudų dėl patirto skurdo, nemanė, kad valstybė kaip nors atsakinga už sunkų jo ir jo artimųjų gyvenimą, tad jis gali būti abejingas jos likimui. Veikiau nepriklausomos Lietuvos mokykla ir proga dalyvauti kuriant savo valstybę įkvėpė tokią stiprią meilę tėvynei ir jos laisvei, kad Girniaus karta negalėjo įsivaizduoti savo šalies po svetimųjų jungu, susitaikyti su Lietuva be nepriklausomybės. Daugelis jaunų vyrų išėjo partizanų keliais. Pasitraukę iš Lietuvos jautė pareigą neleisti pasauliui užmiršti Lietuvos okupacijos, išeivijoje kurti ir rašyti tai, apie ką nebuvo galima kalbėti pačioje Lietuvoje. Girnius ne kartą savo tekstuose pabrėžė pareigą laiduoti lietuvių kultūros tęstinumą bei tolesnį brendimą kuriant tokias vertybes, kurios leistų lietuviams didžiuotis savo tauta ir jos įnašu į bendražmogišką kultūrą. Sunkiausiomis tautai valandomis tautinė ištikimybė įgyja ypatingą reikšmę, ir išeivija privalo perimti estafetę iš pavergtos tėvynės.
Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis ir Juozas Girnius yra ryškiausi XX a. katalikiškosios filosofijos atstovai. Skirtingai negu pirmieji du bei pagrindinis jo mokytojas Pranas Kuraitis, Girnius nutolo nuo tada Bažnyčios proteguoto neotomizmo, jo filosofavimo paskirties supratimo. Studijuodamas susidomėjo tuo metu tebesivystančiu egzistencializmu, nors ir neatsisakė teistinės transcendencijos supratimo. Jis pirmasis Lietuvoje plačiai aptarė ir kritiškai vertino egzistencializmo pradininkų Martino Haidegerio ir Karlo Jasperso teorijas, nagrinėjo žmogaus santykį su būtimi, autentiškumo siekį, laisvės ir kaltės sąveiką. Knyga
Laisvė ir būtis (1953) buvo skirta Jasperso egzistencinės metafizikos sklaidai ir vertinimui.
Girnius ypatingą dėmesį skyrė žmogaus problemikai: „Vienintelis filosofinių rūpesčių centras yra pats žmogus, nes visos problemos veda į žmogų“. Visi pagrindiniai Girniaus darbai nagrinėja žmogų ir jo atsaką į gyvenimo bei laiko iššūkius. Knygoje
Tauta ir tautinė ištikimybė (1961) jis aptaria žmogaus santykį su tauta ir bendruomene, veikale Žmogus be Dievo (1964) – žmogaus ryšį su Dievu ir ką žmogui reiškia gyventi be Dievo. Knygoje Idealas ir laikas (1966) nagrinėja išeivijos katalikų ryšį su savo aplinka, ragina juos ne vytis laiką, o jam vadovauti.
Knygoje
Tauta ir tautinė ištikimybė svarstoma tautos samprata, tautos ir valstybės santykiai. Knygos uždavinys nėra sociologinė nutautėjimo analizė, o moralinis nušvietimas, kam įpareigoja ištikimybė tautai. Visos tautos turi akivaizdžią teisę kurti savo tautines valstybes. Be savo valstybės tauta negali būti laisva, nes valstybė įgalina tautą ne tik lemti savo politinį likimą, bet ir laisvai kurti tautinę kultūrą. Pasak Girniaus, tautų lygybės pripažinimas suponuoja tautų teisės į nepriklausomybę pripažinimą. Tautos ne tik turi teisę į nepriklausomybę – pats tautinių valstybių kūrimas esąs teigiamas reiškinys. Tautinės valstybės leidžia žmonėms gyventi kaip nori ir puoselėti svarbias vertybes. Girnius itin daug reikšmės skiria normatyviniam elementui, tautai kaip uždaviniui ir pašaukimui, tam, kokia ir kaip tauta privalanti būti. Jo žodžiais, tauta yra tikrovė ir uždavinys. Sąmoninga tauta save suvokia ne tik kaip faktą, bet ir kaip uždavinį. Būdama pagrindinė ir reikšmingiausia bendruomenė, ji yra aukščiau už valstybę. Tauta nėra valstybei, valstybė yra tautai. Kita vertus, Girnius pabrėžia, kad žmogus yra aukščiau ir už tautą, kad tautiškumas privalo eiti kartu su žmoniškumu, kad už visas tautines skirtybes esmingesnė žmonijos vienybė. Tautiškumas, įpareigojęs lygiai gerbti visas tautas, yra veiksnys, kuris skatina savo tautos įsijungimą į žmoniją. Tauta pašaukta kurti, ji turi nuolat tobulėti. Mintis, kad tautos pagrindinė užduotis – išplėtoti savo galimybes kūrybiniais laimėjimais, yra dažnai kartojama Tautoje ir tautinėje ištikimybėje.
Meilė tautai įsižiebia savaime, nes mylima tai, kas sava, ir dėl to, kad sava. „Herojiniais žygiais gali grožėtis ir svetimieji, bet tik savasis gali šiluma apgaubti ir artojo vyžas.“ Tačiau tauta mylima ir dėl jos poveikio žmonių dvasiniam brendimui. Girnius ne kartą lygina tautą su šeima. Esame savosios tautos vaikai lygiai taip, kaip kiekvienas esame savo gimdytojų vaikai. Jei tėvai pažadina mus vitalinei gyvybei, tai dvasinis mūsų išbudimas ir brendimas vyksta tautoje, kurioje išaugame, išmokstame kalbą, gauname išauklėjimą, susiformuoja mūsų elgesio normos bei pažiūros į pasaulį ir žmogų. Tautos dėka esame tai, kas esame, ir dėl to tauta verta mūsų meilės ir ištikimybės.
Anot Girniaus, tautą reikia mylėti, taigi ir būti jai ištikimiems, nes ji – vertybių nešėja ir kūrėja, smarkiai veikianti, o gal ir lemianti dvasinį mūsų pabudimą ir brendimą. Girnius mano, kad tautinė ištikimybė yra pareiga, reikalautinas, o ne tik leistinas veiksnys, ir pabrėžia, kad pareiga mylėti tautą lieka ir išeivijoje, taip, kaip tėvus reikia mylėti ir palikus tėviškę. Savo tautos palikimas yra išdavystė, nusikaltimas ir tautai, ir sau pačiam, nes tauta vienintelė, su kuria savo likimu sutampame taip neišskiriamai, kad ištikimybė jai yra ištikimybė sau patiems, o jos palikimas – savęs pačių išdavimas.
Knygoje
Žmogus be Dievo Girnius nagrinėja ateistų atsakymus į klausimą: „kas yra gyvenimo prasmė?“ Ankstesnieji ateistai, tapatinę žmogų su medžiagine gamta, o jo dvasinį gyvenimą laikę iliuzija, nekreipė rimto dėmesio į klausimą: „ko aš vertas, kam aš gyvenu?“ Moderniųjų laikų ateistai pripažįsta, jog gyvenimo prasmės klausimas yra vienas svarbiausių filosofijos klausimų, bet atmeta tradicinį krikščionišką atsakymą – „tapti laimės vertu, gyventi kaip Dievo vaikas, gyventi taip, kad užsitarnaučiau amžiną laimę“. Žmogus be Dievo privalo iš naujo pagrįsti žmogaus ir jo gyvenimo vertę.
Humanistiniai ateistai įvairiai supranta gyvenimo prasmę. Vieni tapatina ją su laisve kurti save, antri su laime, treti su meile žmogui ir kova su blogiu. Šie siūlymai netenkina Girniaus.
Ar tikrai viskas, kas daroma spontaniškai, yra vertinga? Juk laisvai galima rinktis ne tik gėrį, bet ir blogį. Ne spontaniškumas, bet turinys daro sprendimą ar gyvenimą vertingą. Girnius atkreipia dėmesį ir į klaidingą šio požiūrio prielaidą, jog dorovė varžo žmogaus laisvę. Anot Girniaus, „nors moralinių normų formulavimas ir turi imperatyvinį charakterį, jų esmė yra atskleidimas vertybių, kurių realizavimas žmogų daro vertinga asmenybe. Ir kadangi šios vertybės sudaro žmogaus esmę, jų realizavimas tuo pačiu yra savęs paties realizavimas, atseit, ne svetimai prievartai nusilenkimas, o savosios laisvės išplėtojimas“.
Kiti humanistiniai ateistai mano, jog paneigus Dievą bei pomirtinį gyvenimą žmogui lieka tik vienas tikslas – gyventi šia diena, taigi žmogus gali rinktis tarp patogaus, saugaus gyvenimo ir didelės laimės, kurios siekimas kelia iššūkių, yra rizikingas. Prisitaikymas prie pilkos kasdienybės neteikia gyvenimui kilnumo ar prasmės, daro žmogų panašų į bitę arba skruzdę, o jo gyvenimą – į tuštybę. Šiuo požiūriu tik didelės laimės ieškojimas įprasmina žmogaus gyvenimą. Tačiau beatodairiška laimės medžioklė nė kiek nėra prasmingesnė, nes ja neišvengiamai kas nors nuskriaudžiamas, o tai žadina kartų kaltės jausmą, kuris laimės anaiptol neteikia. Pagrindinė laimės ieškotojų klaida yra manyti, kad laimė – žmogaus galutinis tikslas. „Ne laimė, o prasmė yra pagrindinis dalykas, nes be prasmingo gyvenimo negali būti nė laimingo gyvenimo.“
Giliausiai gyvenimo prasmę, anot Girniaus, įžvelgę yra tie ateistai, kurie ją randa idėjinėje kovoje. Bet kadangi ateizmo žmogus laikomas tik „dingstančia smiltele visatos begalybėje“, šiems humanistams gresia pavojus užmiršti, jog žmogus yra aukščiau už bendruomenę, aukščiau už idėją. Girnius grindžia šį perspėjimą dviem pavyzdžiais. Nacizmas, iškreipęs humanistinį tautų laisvės idealą, tapo šovinistiniu nacionalizmu bei zoologiniu rasizmu. Bolševizmas socializmo siekį padaryti galą žmogaus išnaudojimui pavertė „partinės diktatūros ideologija, tarnaujančia rusų imperializmui užvaldyti pasaulį“. Abiem atvejais humanizmas paneigtas, nes žmogus buvo žeminamas dėl bendruomenės. Skelbdama nelygstamą žmogaus vertę, tai, kad visi žmonės yra Dievo vaikai, krikščionybė priešinasi totalistiniam žmogaus aukojimui dėl įsivaizduojamos bendruomenės gerovės.
Išgvildenęs įvairius ateistų atsakymus į klausimą: „kas yra gyvenimo prasmė?“, Girnius prieina prie išvados, jog be Dievo neįmanoma jos rasti: „Ieškoti prasmės tai ieškoti to, kas nepraeitų su dingstančia akimirka laiko tėkmėje, bet kas savo dvasine verte peržengtų laiką“. Girnius atskleidžia tragišką ateizmo dilemą: pripažindami moralinę žmogaus esmę ir jo gyvenimo prasmės ieškojimą, humanistiniai ateistai pasmerkti ieškoti to paties Dievo, kurį atsisako pripažinti.
Girniaus filosofinė ateizmo analizė yra skirta ne teisti žmogų be Dievo, bet jį pažinti. Kadangi ji autentiškai filosofiška, joje ir tikintys ras tiesos. Anot Girniaus, „tie klausimai, kuriuos kelia žmogus be Dievo, turi neraminti ir mus, nes mūsų pareiga liudyti šių klausimų krikščioniškąjį atsakymą. [...] Netikėjimo iškilimas visada liudija kaltę ir tų, kurie nori jaustis teisiųjų oaze. Kai viesulas siaučia, jis lenkia ir oazės medžius, atseit, nieko neaplenkia. Todėl iš tiesų nėra oazės, tėra visų bendra atsakomybė už savo laiką“.
Girniaus gyvenimas neapsiėjo be tragizmo. Jis nepaprastai vertino filosofiją ir filosofo pašaukimą. Didžiausi praeities mąstytojai buvo filosofai, filosofija yra labiausiai abstrakti, tad ir aukščiausia mokslų šaka. Bet filosofui nevalia užsisklęsti siauruose scholastiniuose ginčuose. Jis turi gebėti rašyti ne tik analitinius, vos keliems specialistams įkandamus straipsnius, bet ir prabilti „degančiais“ dienos klausimais visiems išsilavinusiems žmonėms suprantama kalba. Girniui nebuvo lemta atsidėti filosofijai, kuriai jautė ypatingą pašaukimą. Vos kelerius metus dėstęs universitete, jis stengėsi ir gebėjo užmegzti artimus ryšius su savo studentais, juos supažindinti ne tik su filosofija, bet ir su filosofavimu. Girnius neapsiribojo vien tik universitete skaitomu kursu, bet kviesdavo gabius studentus į savo namus, į neoficialų seminarą. Uolus seminaro lankytojas poetas Henrikas Nagys rašė: „Iš tų visų pasikalbėjimų buvo tik tiek malonių prisiminimų, kad jutome visiškai naują laiko dvasią. [...] Girniaus paskaitose nebuvo nieko paviršutiniško. Net kai jis tamsoje kalbėjo prieš vokiečių okupaciją, jis kalbėjo kaip filosofas... [...] Jis turėjo begalinę discipliną. Jei jis kalbėjo apie filosofiją, diskutavo, tai jis visas buvo joje“. Per seminarą ir savo kursus Girnius padarė įtaką naujos poetinės kartos, vadinamųjų žemininkų, formavimuisi, supažindino juos su krikščioniškuoju egzistencializmu, analizavo poezijos ir filosofijos sąveiką. Turbūt galima teigti, kad be ilgo analitinio antologijai
Žemė parašyto jo įvado „Žmogaus prasmės žemėje poezija“, kuriame jis įžvelgė ne visada aiškius poetų eilių tarpusavio ryšius ir minties bendrumą, žemininkų karta nebūtų pripažinta. Bet tie VDU studentai buvo paskutiniai jo tiesioginiai mokiniai. Panašaus likimo sulaukė didžioji dauguma į Vakarus pasitraukusių dėstytojų.
Žingsnis po žingsnio Girnius buvo priverstas trauktis iš filosofijos. Ypatingos išeivijos sąlygos, kasdienis, bet itin didelis redaktoriaus darbo krūvis darė savo. 1947–1948 m. rengta knyga
Žmogaus problema technikos amžiuje buvo, paties Girniaus žodžiais tariant, „nutraukta labai staigiai, sužinojus, kad sutartasis leidėjas nebetęs leidybinės veiklos“. Galutinai neužbaigta knyga išleista Lietuvoje tik 1998 m. Nespausdintas liko ir įpusėto darbo apie pasaulėžiūrą rankraštis. Girnius apgailestavo, jog neturėjo laiko nagrinėti specialesnių filosofinių temų, iš dalies ir dėl to, kad tokie darbai nebūtų radę savo skaitytojo. Net apie parengtus reikšmingus filosofijos veikalus sakė: „parašiau laisvalaikiu, kurio nė pats nežinau kaip galėjau turėti“. Guodė, kad jo mąstymas okupuotame krašte sulaukė atgarsio, kad knygos Tauta ir tautinė ištikimybė bei Žmogus be Dievo kopijuotos, slapta skaitytos ir platintos pogrindžio sąlygomis.
Didžiausia netektis ta, kad buvo priverstas palikti ne tik Lietuvą, bet ir gimtuosius Sudeikius. Jis mylėjo Rytų Aukštaitiją, save laikė Sudeikių sūnumi. Vykdant jo pageidavimus, palaikai parvežti į Lietuvą ir rado amžinojo poilsio vietą Sudeikių bažnyčios šventoriuje, kokį šimtą metrų nuo Alaušo ežero, į kurį valtimi išplaukęs jaunystėje ilgas valandas skaitydavo.

Kęstutis Girnius


Kęstutis Girnius.

Ar žinote, kad...